2016-03-28    Puikus Editos pasirodymas Žiemos Ultramaratone

 

2016 kovo 12 d. Karpatų kalnuose vyko Žiemos Ultramaratonas, kuriame reikėjo įveikti 54km su 1980 m vertikalaus pakilimo. Bėgime dalyvavo tik 4 lietuviai. Trečią kartą alpinisto Tomka Kowalskiego garbei organizuojamas bėgimas šiemet, kaip sakė organizatoriai, buvo tikrai pateisinantis savo vardą. Snigo ir prieš, ir per bėgimą, sniego, kaip juokavo, vietomis iki juosmens. Jie juokavo, mes įsitikinome, kaip juokai virsta tiesa. Patekti į maratoną galėjo tik laimėję loteriją, iš maždaug 600 dalyvių pateko 300, taip pat 20 kviestinių svečių. Taigi, išklausę lenkiška kalba aptarimą ir pasidžiaugę, kad kompanijoje turime bent kiek lenkiškai kalbantį vertėjaujantį draugą, ėjome ilsėtis su girdėtais skaičiais, minus 4-5 laipsniai, vėjas 20m/s.

 

 

Rytą išlipus iš autobuso pasitiko stiprus vėjas, greitai paraginęs persirengti šiltesnę striukę.
Startas, už kelių šimtų metrų trasa susipina į vienvėžį taką, kuriuo visi einame vorele. Ėjimas kelia įtampą, norisi bėgti, tačiau pėdos pločio takeliu visi juda ėjimo žingsniu. Bandantys lenkti sminga iki kelių, taip pat ten krenta ne žiūrintys į kelią, o besižvalgantys aplink. Pirmas maitinimo punktas, kelias išplatėja, prasideda slidinėjimo kalnai ir tikras varžybų skonis mintyse. Takas išnyksta, lieka pradaužytas sniego takelis, kurį kiekvienas įveikia savo būdais ir pasitinka rūkas. Atrodo, kad bėgi pieno upėje, matomumas apie 50m, matai tik priekyje esantį ir stengiesi nepamesti kelio žymėjimo iš akių. Vėjas košia visus šonus, jaučiu, kaip apledijo windstoperis, kurį eidama vorele persivilkau iš šiltesnės striukės. Girdžiu, kaip skamba ledo plaukai, matau, kaip suledija visa apranga, visos detalės.

 

 

Reikia judėti pirmyn, todėl antrą maitinimo punktą praleidžiu ir suprantu, kad vanduo backpake užšalo (vanduo, kaip ir papildomas viršutinis sluoksnis, lempa buvo privalomi), tačiau troškulio nėra, tik viską skandinantis rūkas, šaltis ir kelią keičianti bekelė. Bėgimą keičia ėjimas, danga klampi, kojos smenga, pabandžius pasigrožėti vaizdu sumoki įkritimu į sniegą, kartą iki pusės, kartą iki kelių. Kūnas prisitaiko prie šalčio, akys prie epizodinio smulkaus sniego, takelis siauras arba jo nėra, nuolat prasilenkiu su slidininkais, kuriems čiuožti lengviau. Troškulys primena apie save, sustoju trečiame maitinimo punkte, įrengtame kavinėje, kur bėgikai susipynę su dainuojančiais slidininkais, suvalgau vynuogę, užsidedu akinius ir išėjusi patenku į tikrą kalnų žiemą - reikia kopti į aukščiausią kalnų vietą, vėjas sustiprėja taip, kad vietomis net įsikibti reikia, prasilenkimai su turistais ir slidininkais sunkūs, įkalnės pabaigos nesimato dėl rūko, bet žingsnis po žingsnio einu aukštyn ir viršuje, pamačius mojuojantį žmogų, kuris atlieka kelio žymėjimo funkciją ir išgirdus palaikymo varpą, šaukimą, palengvėja.

 

Toliau seka stačios nuokalnės, kuriose smagu tiesiog kristi žemyn į sniegą, kai nėra kelio ir bėgti taku šokinėjant per įstrigusias pušų šakeles, prasilenkti su poilsiautojais ties slidinėjimo baze, matyti jų palaikymą. Kelis kartus griūnu, pagalvoju, praverstų vaikų rogės, bet viskas tik mintyse, kojos bėga pirmyn. Praleidžiu paskutinį maitinimo punktą ir bėgu tolyn, deja, nusimauna po sniegu esančioje pelkėje įstrigęs batas, laimei, kartu bėgantis bėgikas padeda ištraukti batą. Likę 15km bėgasi, einasi lėčiau, atsiranda buvęs troškulys, valgau sniegą, prašau bėgiko atsigerti, kuo jis draugiškai pasidalija. Svarbu nepasilikti vienai, nepaleisti priekyje esančių, baisu ir paklysti, ir įsileisti mintis apie nuovargį. Įbėgus į miestelį suprantu, kad įveiksiu, norisi kuo greičiau kirsti finišą, skaičiuoju paskutinius šimtus metrų, paskutines įkalnes, slidinėjimo trasos nuokalnė ir finišas, kuriame pasitinka Paulius ir duoda Lietuvos trispalvę, su kuria kertu finišo arką. Širdyje keistas jausmas, įveikta, matau, kaip verkia kiti dalyviai ir pačiai norisi verkti. Tikrai verta, tikrai reikia išgyventi šį neeilinį žiemos maratoną.

 

 

Ačiū visiems palaikiusiems kelyje, eiliniams žmonėms, šiltomis šypsenomis ir padrąsinančiais žodžiais padėjusiems nesustoti. Ačiū, jūsų žodžiai neturi kalbos barjero ten, kur dangus, oras, vėjas, sniegas ir žemė tampa vientisu baltu patalu.

 

Pirmą kartą bėgau su Compressport šlaunies kojinėmis, taip pat su jau išbandytomis Compressport blauzdinėmis ir to nesigailėjau, aprangai „dedu“ didelį pliusą.

 

Iš 320 dalyvių finišavo 309. Mano rezultatas 8:15.35 106/309, 11/47 moterų.

 

Komentarai